Bruno Ferrero „Gyvenimas - tai visa, ką turime“

[Istorija apie atleidimą; man paliko įspūdį;)]

<!-- /* Style Definitions */ p.MsoNormal, li.MsoNormal, div.MsoNormal {mso-style-parent:""; margin:0cm; margin-bottom:.0001pt; mso-pagination:widow-orphan; font-size:12.0pt; font-family:"Times New Roman"; mso-fareast-font-family:"Times New Roman"; mso-ansi-language:LT;} @page Section1 {size:612.0pt 792.0pt; margin:3.0cm 1.0cm 2.0cm 3.0cm; mso-header-margin:36.0pt; mso-footer-margin:36.0pt; mso-paper-source:0;} div.Section1 {page:Section1;} -->

Jaunuolis sėdėjo riedančiame autobuse  ir įdėmiai žvelgė pro langą. Jam buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų, buvo tvirtai nuaugęs, dailių veido bruožų.
Šalia jo prisėdo moteris. Po kelių nereikšmingų frazių apie šiltą, pavasarišką orą jaunuolis netikėtai tarė:

-Aš dvejus metus praleidau kalėjime. Šį rytą mane paleido, dabar važiuoju namo...
Žodžiai jam iš burnos liete liejosi. Jis ėmė pasakoti, kaip augo neturtingoje šeimoje, kaip savo nusikaltimu įskaudino artimuosius ir užtraukė jiems gėdą...

Per šiuos dvejus metus jis negavo iš šeimos jokios žinios. Numanė, jog tėvai neturi tiek pinigų, kad galėtų atvažiuoti jo aplankyti įkalinimo vietoje, be to, galbūt jautėsi per menkai išsimokslinę rašyti laiškus. Nesulaukdamas iš jų atsakymo, jis ir pats liovėsi jiems rašęs...

Likus trims savaitėms iki laisvės atgavimo, jis dar sykį beviltiškai bandė užmegzti ryšį su tėvais. Atsiprašė jų už tai, kad juos nuvylė ir maldavo atleidimo.
Paleistas laisvėn įsėdo į šį autobusą, kuris vežė į jo gimtąjį miestą. Autobusas turėjo pravažiuoti pro namą, kuriame jis užaugo ir kuriame tebegyveno jo tėvai.

Paskutiniame savo laiške tėvams jis rašė, jog supranta priežastis, dėl kurių jie tyli. Kad viskas būtų paprasčiau, paprašė tėvų duoti jam ženklą, kurį jis galėtų pamatyti pro autobuso langą. Jeigu jie jam atleido ir žada priimti į savo namus, tegu užriša baltą kaspiną ant senos obels, augančios prie namo. Jei to ženklo nebus, jis neišlips iš autobuso, važiuos į kitą miestą ir pasitrauks iš jų gyvenimo visiems laikams.

Autobusas priartėjo prie jo gatvės. Jaunuolis ėmė vis labiau jaudintis, net nusuko akis nuo autobuso lango. Jį kaustė baimė, kad balto kaspino nebus.
Išklausiusi jo istoriją, moteris pasiūlė:

- Apsikeiskime vietomis. Leiskite man žiūrėti pro langą.

Autobusas pravažiavo dar kelis kvartalus ir štai moteris išvydo medį...

Švelniai prisilietė prie jaunuolio peties ir vos sulaikydama ašaras sušnabždėjo:

- Žiūrėk! Tu tik pažiūrėk! Jie visą obelį išdabino baltais kaspinais!

Kai žudome, tampame panašūs į žvėris...

Kai teisiame, tampame panašūs į žmones...

Kai atleidžiame, tampame panašūs į Dievą.

Slide 2

.O {font-size:149%;} <!--.sld {left:0px !important; width:6.0in !important; height:4.5in !important; font-size:103% !important;} -->